L.Messi: noriu, kad mane prisimintų kaip gerą žmogų

Vienas geriausių pasaulyje futbolininkų, Barcelonos klubo puolėjas Lionelis Messi, sulaukęs 25-erių metų gali pasigirti įspūdinga karjera ir netrukus gimsiančiu pirmagimiu, kuriam duos Thiago vardą. L.Messi – paprastas, besišypsantis ir visada pasiruošęs atsakinėti į žurnalistų klausimus.

– Sako, kad jums patinka miegoti, bet susitikome labai anksti. Jau ruošiatės miego trūkumui, kai gims Thiago?

– Man visada patiko miegoti, tačiau kiekvienąkart miegu vis mažiau ir mažiau. Nors man labai patinka siesta. O Thiago gimimui esu pasiruošęs – labai jo laukiu.

– Akivaizdu, kad miegoti vidurdienį išmokote Barcelonoje…

– Visko čia išmokau! Atvykau, kai buvau 13 metų, čia užaugau, čia ėjau į mokyklą. Daugumą dalykų išmokau Barselonoje. Esu labai dėkingas už šį jausmą.

– Ar jaučiatės grąžinęs viską, ką jums davė „Barcelona“ nuo pat mažumės?

– Ne, nežinau… Visuomet norėjau įrodyti savo įsipareigojimą klubui. „Barcelona“ – mano namai, mano klubas. Esu jai skolingas, visuomet tai sakiau – aš čia laimingas.

– Tvirtinate, kad jums nerūpi, kiek įvarčių pelnote, svarbiausia – titulai. Ar yra kas nors, kas jus neramina labiausiai?

– Taip, man svarbiau komandinės, o ne asmeninės pergalės. Pats svarbiausias dalykas – būti geru žmogumi ir geriausiu pasaulyje futbolininku. Reikia atsakyti į klausimą – kai viskas baigsis, ką tu išsineši? Noriu, kad tuomet, kai baigsiu karjerą, mane prisimintų kaip gerą žmogų. Man patinka pelnyti įvarčius, bet taip pat patinka turėti draugų tarp tų, su kuriais ir prieš kuriuos žaidžiu.

– Taip pat jums nerūpi ketvirtas „auksinis kamuolys“?

– Apdovanojimai yra gerai. Žinoma, kad juos vertinu. Tačiau tai labiau jaudina jus, žurnalistus. Jūs nuolat klausinėjate, kuris geresnis – Xabi ar Iniesta? Kas tai žino? Man pasisekė patekti į „Barcą“, klubą, kuriame yra nuostabūs žaidėjai. Premijas, titulus, įvarčius – viską gavau čia. Tai komanda, savo pergalėmis jau įėjusi į istoriją. Be komandos draugų pagalbos, būčiau niekas. Nebūčiau laimėjęs nei titulų, nei premijų – nieko.

– Kas jus piktina?

– Įsiuntu, kai pralaimime. Kas piktina gyvenime? Skurdas. Atvykau iš šalies, kurioje jauniems vaikinams nebelieka nieko kito, tik eiti į gatves ir prašyti pinigų, arba nuo pat mažumės sunkiai dirbti.

– Netrukus tapsite tėvu. Ar kas nors pasikeitė jūsų požiūryje?

– Artėjanti tėvystė keičia mano gyvenimą, nebegalvoju tik apie save. Galvoju apie būsimą kūdikį, tikiuosi jis niekada neturės jokių problemų.

– Kalbant apie keitimus… Ar jau esate keitęs sauskelnes?

– Taip, esu keitęs sauskelnes savo sūnėnams.

– Turite fondą, remiantį vaikus…

– Mūsų tikslas – vaikų švietimas, jų lavinimas. Norime ištraukti juos iš gatvių ir sudominti juos mokslu ir sportu. Gera žinoti, kad gali padėti.

– Retai jūsų veidas taip švyti kaip kad tai nutinka priėjus pasisveikinti vaikui. Ką jie jums duoda?

– Vaikai yra tai, kas sveikiausia mūsų pasaulyje. Kol maži, jie širdyse neturi blogio. Ateina pas tave ir tave pakeičia. Kai kurie bijo prieiti prie manęs – jiems gėda. Nekalba, nesupranta, kaip gali būti, kad esu ten, nors mane mato per televizorių. Daryti vaikus laimingus – tai mane pripildo teigiamomis emocijomis.

– Prie jūsų prieina ir vyresni vaikai. Žinomumas įpareigoja, nuolat esate stebimas. Ar tai vargina?

– Ne, nes nei vienu momentu neapsimetinėju. Toks koks esu viduje, esu ir išorėje. Todėl man nesvarbu, jei mane stebi, visuomet esu savimi. Jau kuris laikas esu žinomas, tad pirmieji išspūdžiai ir baimė būti matomam – praeityje.

15min.lt informacija

Komentarai